„Aš skaitau, kad išmintis-tai šalis be kelių ir jūs negalite pasiekti jos kažkokios religijos ar sektos,ar dar kokios organizacijos, būdu.
Aš noriu matyti žmogų laisvą.laimingą,kaip paukštį skaisčiam danguje, nepriklausomą ir neįtakotą laiko...‘‘
Žmogaus ieškojimai.Iškreiptas protas.Tradicinis suvokimas.Įkalinti respektabilumo.Žmogus ir individuamas.Egzistavimas ir kova.Esminė žmogaus prigimtis.Atasakomybė.Išmintis.Savo būdo keitimas.Energijos eikvojimas.Laisvė nuo autoriteto.
Per amžius žmogus ieškojo kažko už savo ribų,už materialinės gerovės ribų-to ką mes vadiname išmintim,arba dievu,ar realybe,-būsenos už laiko ribų-kažko nepasiekiamo laiko aplinkybėm,minčiai ar žmogaus iškraipymams.Ir žmogus visada uždavinėjo klausymus:kokia esmė viso to ir aplamai ar gyvenimas išvis turi kokią esmę?Stebint tą baisią gyvenimo sumaištį,karus,protestus,nesibaigiančius skirtumus religijose,ideologijose,nacionalinėse problemose ir jaučiant gilų nusivylimą,neviltį,jis klausia,ką jam daryti,kas aplamai yra tai,ką mes vadiname gyvenimu ir ar yra kažkas už jo.
Nerasdamas to kažko,ko jis visada ieškojo,žmogus propagavo tikėjimą į gelbėtoją į idealą,o tikėjimas ir toliau gimdė prievartą.Toje nuolatinėje kovoje,kurią mes vadiname gyvenimas,mes bandome įteisinti kažkokias elgesio normas,atitinkančias visuomenę, kurioje mes išauklėti,ar tai kapitalistinė ar taip vadinama“laisva visuomenė“.
Mes laikomės atitinkamo elgesio standarto,atitinkančias mūsų tradicijas,kaip indusu,musulmono,krikščionio ar dar kokios.Mes ieškome to ,kas pasakytų koks elgesys teisingas.kokia mintis teisi ar klaidinga ir tokiu būdu mūsų elgesys tampa mechaniškas,o reakcija automatinė.Mes lengvai tai pastebėsime pačiuose.
Ir šimtmečiais mums reikėjo,kad mus globotų mūsų mokytojai,autoritetai,mūsų šventieji.Mes sakome:“Papasakokite kas yra už šitų kalnų,miškų,už šitos žemės“.Ir mes patenkinti gautais aprašymais.Tai reiškia kad mes gyvename iš žodžių,mūsų gyvenimas paviršutinis ir tuščias,mes žmonės“iš antrų rankų“,Mes gyvename taip kaip mums liepia,arba sekame paskui savo polinkius,siekius,arba paklūstam aplinkybėm ir mus supančiai aplinkai.Mes –visokios mums įtakos rezultatas,mumyse nėra nieko,ką mes atskleidėm patys,nieko originalaus,tyraus,šviesaus.
Ir visos istorijos pasekmėje,ideologai ir dvasiniai lyderiai tvirtino mums,kad jei mes darysime atitinkamus ritualus,kartosime atitinkamas maldas ar mantras,užpausime mūsų norus,kontroliuosime savo mintis,išaukštinsim mūsų aistras, apribosime mūsų apetitus,susilaikysime nuo poreikio seksui,tada mes pakankamai išdraskę mūsų kūnus ir protus,surasime kažką už to trumpo gyvenimo ribų.Ir tai- tai,ką darė milijonai religingų žmonių,daugybę amžių arba vienumoje išeidami į kalnus,stepes,keliaudami nuo kaimo lyg kaimo su elgetos ištiesta ranka,arba susivieniję į grupes išeidami į vienuolynus,priversdami savo protus prisitaikyti prie nustatytų taisyklių.Bet iškankintas ir sulaužytas protas,protas,kuris nori bėgti nuo betkokios sumaišties,kuris atsiribojo nuo vidinio pasaulio ir pasidarė buku nuo disciplinos ir prisitaikymų,-toks protas,kiek jis ilgai neieškotų,suras tiktai tai kas atitinka jo paties iškreipimams.
Ir taip,kad atrasti ar yra kažkas iš tikro už to ,pilno pavojų,baimės ir lenktyniavimo gyvenimo,reikalinga,man atrodo visai kitas požiūris.Tradiciniu požiūriu,judėjimas nuo periferijos į centrą,po truputi priveda prie vidinio švytėjimo,prie meilės ir grožio,dėka praktinių užsiėmimų.Faktiškai tokiu požiūriu daroma viskas,kad tapti ribotu,niekingu ir smulkmenišku.Kada palaipsniui apsivalydamas,nusiimant sluoksnis po sluoksnio ir remdamasis laiku,kad norimą galima pasiekti rytoj ar kitame gyvenime,žmogus pagaliau priartėja prie to centro ir atranda,kad ten nieko nėra,todėl, kad jo protas pasidarė nepajėgus,bukas ir nejautrus.
Stebint šį procesą,klausi savęs:ar nėra kito požiūrio,tai yra ar nėra galimybės judėjimo nuo centro?
Mes pripažįstame tradicinį požiūrį ir sekame juo.Pirma, betvarkės priežastimi mumyse yra realybės ieškojimas,žadėtas kažkieno.Mes mechaniškai sekame kažkuom,kas garantuoja mums patogų dvasini gyvenimą.Pats neįtikinamiausias dalykas-tai kad,daugelis iš mūsų priešinamės politinei tironijai ir diktatūrai,o vidumi primame autoritetus ir tironija,leisdami kažkam tai kitam luošinti mūsų protus ir gyvenimo kelią.Bet jei mes pilnai ,visiškai,ne intelektualiai o faktiškai atmesime bet kokį ,taip vadinamą autoritetą,ceremonijas,ritualus ir dogmas,-kas reiškia atsidurti vienatvėje,konflikte su visuomene,-mes nustojame būti respektabilūs(siekiantis pagarbos)žmonės.Respektabilūs žmonės negali prisiartinti prie šitos beribės ,neišmatuojamos realybės.
Štai,imkime,jūs pradedate nuo atmetimo kažko visiškai neteisingo(tradicinio požiūrio).Jei jūsų atmetimas-tik reakcija jūs sukursite tik kitą šabloną,kuris bus tik spastai.Jei jūs tik įtikinėsite save intelektualiai,kad šitas atmetimas-labai gera idėja,bet nieko nesiimsite,jūs nei kiek nepasislinksite į priekį,Bet jeigu jūs atmetate šį požiūrį todėl ,kad suprantate jo nesubrendimą ir kvailumą,jei jūs atmetate tai todėl ,kad jūs laisvi ir nepatiriate baimės,jei jūs atsisakote tai savo visą griaunančia samone,jūs sukuriate aplink ir savo viduje didelį jaudulį,bet jūs išeinate iš respektabilumo spastų.Tada jūs suprantate,kad jūs daugiau nebeiškote.
Štai pirmą ,ką jūs išmokote-ne ieškoti. Dabar,kai ieškote jūs faktiškai paprasčiausiai žiūrinėjate vitrinas.
Klausimas,ar yra dievas,tikra realybė,ar kaip jūs tai bepavadintumėte,niekada negali būti atsakytas,remiantis knygomis,dvasiniais tarnautojais , filosofais ar gelbėtojais.Niekas negali atsakyti į šitą klausimą išskyrus jus.Būtent todėl jūs turite pažinti patys save.Neišprūsimas-pačio savęs nepažinimas.Savęs pažinimas-išmintigumo pradžia.
Ką savimi jūs patys atstovaujate,kas yra jūsų individualybė?Aš manau yra skirtumai tarp žmogaus ir individuamo.Individuamas-tai lokali esybė,gyvenanti tam tikroje šalyje,priklausanti tam tikrai kultūrai,tam tikrai visuomenei ir religijai.Žmogus –ne lokali esybė-ji visur. Jei individuamas veikia tik atskirame plataus gyvenimo lauko kampelyje,tai jo veikla neatitinka visumos.Tokiu būdu reikia suprasti,kad mes kalbame apie visumą,o ne apie kažkokia tai dalį,todėl kad dauguma apima mažumą,o kai tuo tarpu mažumoje daugumos negali būti.Individuamas-tai maža,nelaimingą, kenčianti nesekmes esybė,pasitenkinanti savo dievais ir siauromis tradicijomis,tuo tarpu žmogus susirūpines bendra gerove,bendra kančia ir sumaištim pasaulyje.
Mes ,žmonės, likome tokie patys amžių eigoje,-be galo godūs,priklausomi ir agresyvūs,įtarūs,pilni pavojų ir nusivylimų,su kartkartėmis netyčia iškylančiomis laimės ir meilės akimirkomis.Mes- baisius mišinys neapykantos,baimės ir gerumo,prievartos ir taikos viename.Išorėje pasiektas didžiulis progresas:nuo vežimo įkinkyto buliais iki reaktyvinio lėktuvo,-bet psichologiškai individuamas nepasikeitė,o visuomenės struktūra visur sukurta individuamo.Išorinė socialinė struktūra-rezultatas vidinės psichologinės struktūros mūsų žmogiškūjų santykių,tai kaip individuamas-rezultatas patirties,žinių ir poelgių ,kiekvienas iš mūsų-tai sandėlis praeities.Individuamas-tai žmogus,kuris savim atstovauja visą žmoniją;visa žmonijos istorija įrašyta mumyse.
Pasekite,kas ištikro vyksta jūsų viduje ir išorėje,šitoje ant konkurencijos pastatytoje kultūroje,kurioje jūs gyvenate,su jos rekalaivimais valdžios,padėties,prestižo ,sėkmės ir viso kito.Susimastykite apie pasiekimus,kuriais jūs taip didžiuojatės.Ištyrinėkite visą tą sferą,kurią jūs vadinate gyvenimu,su konfliktais visuose santykių formose,su neapykanta,kova,žiaurumu ir nepasibaigiančiais karais.Šita sfera,šitas gyvenimas yra viskas ką mes žinome,ir būdami nepajėgus suprasti tą siaubingą kovą už buvį,mes,žinoma ,patiriame prieš ją baimę,ieškome išsigelbėjimo nuo jos bėgdami įvairiausias būdais.
Mes patiriame baimę ir prieš nežinomybę,prieš mirtį,bijome to,kas anapus rytojaus.Tokiu būdu mes bijome ir žinomo ir nežinomo.Tokia mūsų kasdieninė būtis.Joje nėra vilties,todėl, kad bet kuri filosofijos rūšis,bet kuri ideologinė teorija yra būdas pabėgti nuo realybės ,nuo to kas yra.
Visos išorinės formos,pertvarkos,kylančios karų, revoliucijų reformų,įstatymų ir ideologijų rezultate ,patyrė pilną krachą ir nepakeitė esminės žmogaus prigimties ir sekoje visuomenės.Kaip žmonės gyvenantys šitoje siaubingai suluošintoje visuomenėje,užduokime sau klausymą:ar gali šitą visuomenė,sukurta ant konkurencijos pagrindo, žiaurumo ir baimės,prieiti galą?Ar gali tai būti ne intelektuali koncepcija,ne vien tik viltis,bet tikru faktu?Aš manau,kad tai gali atsitikti,jei tik kiekvienas iš mūsų įsisąmonins,kad mes ,kaip individuamai,kaip žmonės,kokiame pasaulio krašte mes begyventumėme,kokiai kultūrai bepriklausytumėme,esame pilnai atsakingi už padėtį kurioje dabar yra pasaulis.
Mes ir kiekvienas iš mūsų esame atsakingi už kiekvieną karą,ko priežastis yra mūsų pačių agresyvių norų ,nacionalizmo,mūsų egoizmo,mūsų dievų,mūsų įsitikinimų ir idealų-viso kas mus atskiria.Ir tik tada,kai mes tai įsisąmoniname ne intelektualiai,o faktiškai,-taip kaip mes suvokiame realų faktą ar skausmą,-kad jūs ir aš atsakingi už šitą visą haosą,už visas kančias visame pasaulyje,taip kaip jūs įnešate savo indėlį kasdieniniu buvimu,esame dalis tos siaubingos visuomenės,su jos karais,skirtumais,luošumu,žiaurumu ir godumu-tik kai iš tikro mes tai suprasime,mes pradėsime veikti.
Bet ką gali padaryti žmogus?Ką galime padaryti mes su jumis,kad sukurti visiškai kitokią visuomenę?Mes užduodame sau labai rimtą klausimą.Ar aplamai yra kas,kas galėtų būti padaryta?Ar pasakys mums tai kas nors?Taip vadinamieji dvasiniai vadai,kurie,manoma,išmano tuos dalykus geriau nei mes,kalbėjo apie tai,stengdamies nukreipti, įsprausti mus į naujus rėmus,šabloną,nuvedė mus nelabai toli.
Pasišventę mokslininkai kūrė mums,bet ir tai nepastumėjo mus į priekį.Mums sakė,kad visi keliai veda į šviesą,išmintį:pas indusą savo kelias,pas kažką kitą savo,kaip pavyzdžiui,pas krikščionį ar musulmoną,-ir kad visi jie susitinka prie vienų ir tų pačių durų.Bet jei įdėmiai pažiūrėti,tai pasirodis visiškas absurdas.
Į išmintį nėra kelio.Šitame ir yra išminties grožis.Ji gyva.
Prie negyvo daikto kelias yra,todėl,kad jis nejudantis.Bet kai jūs matote,kad išmintis ,tai kažkas gyvą,judanti,niekada nestovinti vietoje,kad niekada nebūna šventykloje,mečetėje ar bažnyčioje ir kad niekas:nei religija,nei mokytojas,nei filosofas-negali jūsų nuvesti prie jos,tada jūs taip pat pamatysite,kad tas kažkas gyvas,kuom jūs realiai esate,yra jūsų nusivylimai,jūsų skausmas ir liūdesys,kuriuose jūs gyvenate.Visą tai suprantant,jūs žinote,kaip žiūrėti į tuos dalykus jūsų gyvenime.Bet negalime į tai žiūrėti iš ideologinės pusės,pro žodžių virtines,pro viltį ir baimes.
Ir taip,jūs matote,kad neverta priklausyti nuo kažko,kas tai bebūtų,kad nėra lyderio,nei mokytojo,nei autoriteto,o esate tik tai jūs ir jūsų santykiai su kitais ir su pasauliu-nieko kito neegzistuoja.Kada jūs tai suvokiate,ateina gilus nusivylimas,gimdydamas cinizmą ir kartėlį,arba,jei sutinkate su tuo faktu akis į akį ,kad niekas kitas ,o tik jūs patys atsakingi už pasaulį ir save,priklausomai nuo to ,kaip jūs mastote,ką jūs jaučiate,kaip jūs elgiatės,-tada kilęs visas gailestis sau pasitraukia.Įprastai mes stengiamės apkaltinti kitus,bet tai gailesčio sau forma.
Bet,ar galime mes,jūs ir aš ,savyje įvikdyti,be kažkokio poveikio iš išorės,be kažkokio tai tikėjimo ,be baimės būti nubaustam,ar galime mes pačiame mūsų egzistavimo pagrinde įvikdyti totalinę revoliuciją,psichologinę mutaciją,taip,kad mes nustotume būti žiaurūs,nustotume būti linkę į prievartą,rungtyniavimą,kad mes nustotumę jausti pavojų,baimę,godumą,pavydą ir visas kitas mūsų natūros pasireiškimo formas,sukūrusias šitą supuvusią visuomenę,kurioje bėga mūsų kasdienis gyvenimas?
Svarbu iš pat pradžių suprasti,kad aš nesiūlau kažkokios tai filosofijos ar ideologinės koncepcijos struktūros.Man atrodo ideologija aplamai netyri jokios reikšmės.Svarbu ne gyvenimo filosofija,o stebėjimas to ,kas ištiktųjų vyksta mūsų kasdieniniame gyvenime išorėje ir viduje.Jei jūs labai atidžiai stebėsite ir tyrinėsite tai kas vyksta jūsų gyvenime,jūs įsitikinsite,kad viskas vyksta tik intelektualiame įsivaizdavime.
Bet intelektas ne įtraukia visos gyvenimo sferos-tik fragmentą,ir kaip protingai jis bebūtų organizuotas,koks senas ir tradicinis jis bebūtų, taik tik maža egzistencijos dalis,kai tuo tarpu mes turime reikalą su pilnu gyvenimu.Ir kai mes įsižiūrim,kas vyksta pasaulyje,mes pradedame suprasti,kad ne egzistuoja vidinio ir išorinio proceso,Egzistuoja tik vienas procesas-pilnas totalus judėjimas.Vidus taip pat veikia išorę.Man atrodo,kad sugebėti žiūrėti-tai viskas,ko reikia,todėl,jeigu mes žinome ,kaip žiūrėti,tai viskas pasidaro labai aišku,o tam ,kad matyti nereikia nei filosofijos,nei mokytojo.Niekas nereikalingas,kas pasakytų,kaip žiūrėti.Jūs tiesiog stebėkit.
Ar galite jūs tada,matydami pilnatvišką išmintį,suprasdami ją ne žodžių lygmenyje,o faktiškai,ar galite jūs lengvai ir spontaniškai pasikeisti?Štai kur realus klausimas.Ar įmanoma įvykdyti revoliuciją psichikoje?
Aš norėčiau žinoti,kokia jūsų reakcija į tokį klausimą?Jūs galite pasakyti:“Aš nenoriu pasikeisti“,ir daugelis žmonių nenori šito, ypatingai tie,kurie patenkinti savo ekonomine ir socialine padėtimi ar laikosi dogmatiškų įsitikinimų ir linkęs priimti save ir daiktus tik jau egzistuojančioje ar šiek tie modifikuotoje tvarkoje.Šitų žmonių mes neliečiame.Arba jūs galite pasakyti:“Tai labai sunku,tai ne man“.
Tokiu atveju jūs jau užblokavote save.Jūs nustojote klausinėti ir beprasmiška eiti toliau.Arba jūs galite pasakyti:“Aš suprantu būtinybę radikalioms vidinėms permainom,bet kaip man tai padaryti? Parodykit man kelią,padėkit man šitame“.Jei jūs taip sakote,tai reiškia toli gražu jūsų tai nedomina,permaina jūmyse pačiuose.
Jūs faktiškai nesuinteresuoti radikalia revoliucija ,jūs paprasčiausiai ieškote metodo, sistemos, kurios įvykdytų permainas.
Jeigu aš būčiau pakankamai neprotingas,kad duoti jums sistemą, ir jeigų jūs būtumėte pakankamai neprotingi,kad ja sekti,tada jūs tik kopijuotumėte, palaikytumėte, prisitaikytumėte, sutiktumėte.Kada jūs taip elgiatės,jūs sukuriate kažkieno tai autoritetą, ir, pasekmiui atsiranda vietos konfliktui tarp jūsų ir to autoriteto.
Jūs jaučiate, kad turite elgtis taip, kaip jums sakoma, bet jūs nepajėgus to padaryti.Pas jus jūsų pačių savi ypatingi polinkiai, tendencijos ir apsunkinančios aplinkybės, kurios pradeda konfliktuoti su sistema,jūsų pačių priimta, ir todėl atsiranda prieštaravimai.Tokiu būdu jūs vesite dvigubą gyvenimą tarp sistemos ideologijos ir jūsų kasdieninio gyvenimo.Bandydami prisitaikyti prie ideologijos, jus užspaudžiate save,kai tuo tarpu realybėje išmintis ne ideologija,o tai, kas esate jūs.
Jeigu jūs bandote ištirti save kitų žmonių žodžiu pagalba, jūs visada liksite „mastančiu“žmogum.Žmogus , kuris sako:“Aš noriu pasikeisti, pasakykite man , kaip tai padaryti“,-atrodo labai nuoširdus ir rimtas,bet jis ne toks.Jam reikalingas autoritetas,kuris, kaip jis tikisi, padarys tvarką jame pačiame.Bet ar gali autoritetas kada nors įvesti mumyse vidinę tvarką? Tvarka daroma iš išorės visada gimdo betvarkę.
Jūs galite šitą išmintį pamatyti intelektualiai,bet ar galite iš tikro priimti tai, taip , kad jūsų protas daugiau nebekurtų jokio autoriteto, knygos autoriteto, mokytojo, žmonos ar vyro, tėvų, draugo ar visuomenės? Juk mes visada veikdavome atitinkamai kažkokio įvaizdžio formuluotės, formuluotė pavirsdavo į ideologiją ir autoritetą.Bet tuo momentu, kai jūs tikrai suprasite, kad klausimas “kaip man pasikeisti?“ pagimdo naują autoritetą,-jūs užbaigsite su autoritetais amžiams.
Pasakykim tai daug aiškiau:“Aš supratau, kad turiu pasikeisti. Pilnai,iki pat šaknų mano esybės;aš daugiau negaliu priklausyti nuo kažkokių tai tradicijų,nes tradicijos atvedė prie tos didžiosios tinginystės , susitaikymo ir nuolankumo.Aš neturiu galimybės pasikliauti kitais,kad jie man padės pasikeisti ,kas tai bebūtų: dievai, tikėjimas, sistema, išorinis spaudimas ar įtaka“.Kas tada įvyks?
Viso pirma,ar galite jūs atmesti bet kokį autoritetą?Jei galite, tai reiškia, kad jūs daugiau nepatiriate baimės.Ir kas tada įvyksta?Kada jūs atmetate kažką klaidingą, tūnantį jumyse daugelį amžių, kada jūs numetate nuo savęs bet kokios rūšies šarvus, kas tada įvyksta?Pas jus atsiranda daugiau energijos ar ne taip? Jūsų protas pasidaro galingesnis, įgyja daugiau jėgos, intensyvumo, gyvybiškumo. Jei jūs to nejaučiate, vadinasi jūs nenusimetėte tos visos naštos, tos mirusios autoriteto naštos.
Bet jei jūs visą tai nusimetėte ir turite šitą energiją,kurioje visai nėra baimės, baimės suklysti, baimės pasielgti teisingai ar neteisingai,tada ar ta pati energija nėra mutacija?Mums reikalingi dideli kiekiai energijos ir mes eikvojame ją patirdami baimę,bet kai egzistuoja energija, kuri ateina atmetus visas baimės formas, šita energija savaime iš šaknų įvykdo vidinę revoliucija.Jūs patys nieko dėl to neturite daryti.
Ir taip, jūs pristatomi prieš save patį, ir tai ta tikra būsena, kurioje turi būti žmogus, labai rimtai žiūrintis į visą tai; ir todėl jūs daugiau nebesitikit pagalbos iš nieko ir iš niekur.Jūs dabar laisvi , kad daryti atradimus.
Kai yra laisvė yra ir energija; kai yra laisvė negali atsitikti nieko neteisingo. Laisvė iš esmės skiriasi nuo sujauktiems. Kai yra laisvė, neegzistuoja tokio suvokimo, kaip pasielgti teisingai ar klaidingai. Jūs esate laisvi ir nuo to centro, kuris veikia, todėl nėra baimės.O protas, kuriame nėra baimės, pajėgus didėliai meiliai. Kai egzistuoja meilė, ji gali daryti viską, ką ji nori.
Tokiu būdu, mes ruošiamės pradėti trynėti patys save, nei į ką nesiorientuodami:nei į mane, nei į kažkokį tai analitiką ar filosofą.Jei tyrinėdami save mes orientuojamės į kitus, mes tyrinėjame juos, o ne save.Mes jau ruošiamės sužinoti,kokie mes tikrai esame.Įsitikine, kad mums nereikia priklausyti nuo jokio autoriteto, kad įvykdyti totalinę revoliuciją vidinėje mūsų psichikos struktūroje, mes atsiduriame prieš neįprastai dideliais sunkumais.
Mums reikia įveikti mūsų asmeninį vidinį autoritetą, autoritetą mūsų vidinės mažos specifinės patirties, prikauptos žinių, nuomonių, idėjų ir idealų.Pas mus yra mūsų asmeninė patirtis,patirtis vakarykštės dienos, išmokiusios mus kažko. Ir tai ko ji išmokė, pasidaro nauju autoritetu.Šitas autoritetas vakarykštės dienos, taip pat griaunamas, kaip ir autoritetas amžiaus senumo.Kad suprasti save, nereikalingas joks autoritetas, nei vakarykštis, nei tūkstančių metų senumo, todėl , kad mes-gyvos esybės, visada judančios, tekančios, niekada nesenstančios.
Kai mes stebime save pagalba vakarykščio mirusio autoriteto, mums nepavyksta suprasti judėjimo, grožio šito judėjimo, jo ypatingų savybių.Būti laisviems nuo bet kokios rūšies autoriteto-jūsų asmeninio ar kito-tai reiškia numirti dėl visko , kas buvo vakar, taip kad, jūsų protas būtų visada šviežus, visada jaunas, tyras, pilnas jėgų ir aistros.Tik tai tokioje būsenoje žmogus tyrinėja ir stebi.Tam reikalingas aukščiausio lygmens įsisąmoninimas , faktiško įsisąmoninimo to, kad viskas vyksta mūsų viduje, be koregavimo ar paaiškinimo to, kas tūrėtų ar neturėtų būti.
Todėl, kad tuo momentu, kada jūs koreguojate, jūs nustatote naują autoritetą, cenzoriaus autoritetą.
Dabar mes kartu pabandysime ištyrinėti mus pačius. Ne taip, kad mums kažkas tai aiškintų, o mes tuo tarpu, skaitydami ar sekdami žodžius puslapiuose, sutiktumėme ar nesutiktumėme su jais, bet taip, kaip kad išeitumę į kelionę kartu.Į kelionę tam , kad atvertumę pačius toliausius mūsų proto užkampius.Į tokią kelionę mes turime iškeliauti pakylėtai.
Mus neturi apsunkinti nuomonių našta, vertinimai ir nuostatos-visas šitas senas laužas,kurį mes sukaupėme per 2000 metų.Užmirškite viską ką žinote apie save,viską ką kažkada galvojote apie save.Mes išvykstame į kelionę tartum nieko nežinotumėte apie save.
Naktį smarkiai lijo, o dabar dangus giedrijasi,aušta nauja budri diena.Sutikime šią naują dieną taip, tartum mes teturėtumę ją vieną.Pradękimę savo kelionę kartu,palikę atgalios visą vakarykštę dieną, ir pirmą kartą pasistenksime suprasti save.
Comments